Pastebėjote, kaip dažnai siekiate savo išmaniojo telefono, norėdami nufotografuoti? Tarkim, vaikus priešais senovinę pilį. Arba asmenukę, užkopus į kalną. Arba gėlę, besistiebiančią pro sušąlusius lapus, kylančios saulės nutviekstą slėnį, pajūry surinktas kriaukles ar gabaliuką pyrago.
Iš pirmo žvilgsnio, rodos, visai nereikšmingi dalykai. Gana paprasta – mes norime (beveik) kiekvieną momentą įamžinti, kuris mus įkvepia ar sujaudina. Tai nusprendžiame pasąmoningai, specialiai apie tai negalvodami. Ir vis dėlto tai sako daug ką apie mus. Mes užfiksuojame tai, kas šiuo metu mums svarbu. Jei apie tuos vaizdus kalbėtume, pajustume, kaip jie mums atsiveria ir mes pastebime daug daugiau detalių, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ir kaip atsiveriame mes patys.
Stabtelėkite išėję kitąkart pasivaikščioti. Detaliai apžiūrėkite, ką matote: formas, spalvas, niuansus, detales. Nufotografuokite – ir jūs turite akimirką, kurią bet kuriuo metu galite atidžiau patyrinėti. Kokios mintys kyla žiūrinti į notrauką? Kokie jausmai? Prisiminimai? Vaizdai gali tiek daug mums papasakoti!
